2 laipsniai į rytus ir 8h 59min iki drebėjimo.

Purtymas. Kažkas mane judina. Pajutau kaip liečia. Baigėsi. Akys neatsimerkė, po keliolikos bandymų pasidaviau, pabandžius pajudėti, kaklą ir galvą surakino skausmas. Galop pavyko atsimerkti, aplink tamsu, ir vieta nepažįstama: tamsus skersgatvis, aplinkui šlapia. Atsitokėjęs supratau, jog kvapas čia žudantis, bet tai padėjo pilnai atsikvošėti.netoliese pastebėjau benamį, godžiai tuštinantį nedidelį butėlaitį. O aš, dabar jau, sėdėjau prie konteinerių eilės šalia aliumininis kamštelis, turbūt nuo ano butelio. Tai štai kas mane pažadino. Jis mane apvogė? Nors ne piniginė vietoje, pinigai irgi. „Nu jei tau tik tiek tereik, tegu“ - pagalvojau. Svirduliuodamas atsistojau, vilkėjau sena odinę striukę, pilką džemperį ir nutrintus džinsus. Ar tai buvo mano rūbai – nežinau. Tiksliau nepamenu. Paskutinis rimtas prisiminimas galvoje buvo tai, kad ruošemės žiūrėti filmą su Raudonplauke, o po to tik baltos dėmės juodame fone.

Bandymas atsistoti nebuvo bevaisis, tačiau svirduliavau. Skonis burnoje lyg kažkas mirę ten. Su kiekvienu judesiu galva tvinkčiojo ir spazmavo. Nors ir pasiekiau gatvę, tačiau niekaip nesupratau, kur esu. Ir dabar jau gailėjaus, jogtas benamis iš manęs atėmė butelį, pats mielai isgerčiau bent du tokius.

Pasisukau ir pradėjau eiti į dešinę nuo skersgatvio, jei jau norių nusigauti namo, tai reikėtu pradėti nuo to, kad dingsiu iš čia. Susikišau rankas į kišenes, o mintyse vadovavau kojoms, kol šios vėl išmoko eiti be pagalbos.

Po kokios valandos visiškai išsekau, o pilvas vis kartojo, jog valgyti reikia ir dabar. Radęs naktinį barą užsisakiau betkokio maisto, kokio tik jie dar turi, ir du stiklus viskio, pilnus. Barmenas pažvelgęs į mane paprašė iš anksto sumokėti. Pamatęs, jog pinigų turiu pakankamai jis kiek legviau atsiduso, pasakė, jog tuoj viskas bus, ir taip pat pasiūlė nueiti nusiprausti veidą. Tualeto veidrodyje matėsi gaili mano veido parodija. Purvinas, skruostai sukritę, ir barzda, gerų kelių savaičių. Man beprausiant veidą, pro duris įėjo barmenas, padavė vaistinėlę ir vienkartinį peiliuką, tik nuprausęs purvą pamačiau, jog kaktoje žaizdą ir gili, dešnėje pusėje, dabar bent aišku kodėl taip skauda. Procedūra maloni nebuvo, bet bent nebebuvau panašus į chuliganą, o del barzdos šiektiek patrumpinau ją, tačiau kolkas panorau ją pasilikti.

Grįžęs radau lekštę sriubos, du gabaliukus duonos, ir vieną iš viskio taurių. Pamatęs, jog aš jau čia, barmenas pasakė, jog karštasis patiekalas tuojau bus. Nenorėjau laukti, todėl puoliau valgyti, nepamenu, kad barščiai kadanors būtų buvę tokie skanūs. O po jų dar gavau kepsnį su grybais ir bulvių košę. Kai atnešė lekštę, tesugebėjau ištartį – karališkai… o vaikinas nusijuokė ir nuėjo. Po valgio pakėliau antrąją taurę, ir padėkojau vaikinukui už baro, jis tik linktelėjo.

Laikydamas taurę, pastebėjau, kad tebeturiu sesers dovanotą laikrodį, ir jis kaip ir sakė jo aprašymas nebuvo nei iskilęs nei į vidų pateko vanduo. Tai privertė nuoširdžiai nusišypsoti. O rodyklės rodė 4:52. dar kartą padėkojęs barmenui, pasiteiravau krugalima rasti autobuso stotelę. Jis paaiškino kur ji yra ir kaip nueiti, keista, pamaniau, galva plyšta, o šis vaiknukas sugeba paašikinti viska taip, jog puikiai suprantu kur eiti.

Išėjęs supratau, kaip šalta lauke, kaulus tiesiog rakino, kaip įmanoma giliau sukišau rankas į kišenes ir nuėjau link stotelės, ją pavyko rasti mažiau nei per penkioliką minučių, tačiau tada dar teko gerą pusvalandi šalti vietoje kol atriedėjo pilkas autobusas, o žalios raidės skelbė jog galutinis jo maršruto tikslas „Stotis“, iš ten nusigauti galėsiu bet kur, puiku. Autobusas buvo naujo modelio, tačiau aš buvau vienintelis keleivis, susimokėjęs už bilietą, atsisėdau pačiame gale, ir stebėjau kai kinta bundančio miesto vaizdai.

Pažvelgiau į ekranėlį, kuriame rašomi stotelių pavadinimai, tuo metu autobusas sustojo stotelėje, pasigirdo stotelės pavadimą, tačiau lentelėje buvo parašyta visai kas kita. O pasikeitus užrašui, aš net kruptelėjau, naujieji simboliai rodė laiką, tokį patį kaip ir mano laikrodis, tačiau data…buvo…neteisinga… aš maniau jog atsijungęs prabuvau savaitę, gal dvi, tačiau, pagal užrašą, praėjo daugiau nei pusantro mėnesio. Galvą surakino staigus skausmas, todėl artimiausioje stotelėje iššokau pro duris. Tiek laiko? Kur aš buvau? Kaskart bandant prisiminti skausmas tik didėjo. Pažvelgiau aplinkui, buvau miesto centre, todėl nusprendžiau nueiti iki tilto…

Padėjęs rankas ant turėklo stebėjau, kaip juda vanduo. Stipriau atsirėmęs pajutau, kaip striukės vidinėje kišenėje kažkas spaudžia. Ištraukia degtukų pakelį, plonas, tokiuose išvis tebūna dešimt degtukų, etiketę puoše didelė žvaigždė ir užrašas „Sparkle“. Žavu. Atlenkęs dangtelį pamačiau jog viduje tebuvo like keturi degtukai, o ant vidinės pusės buvo parašyta „Argi?..“. Puiki mįslė, tik to man dabar tereik. O ir šiaip, iš kur aš turiu degtukų pakelį? Išmečiau jį į vandenį, ir žiūrėjau kaip jis nuplaukia. Iš kažkur vandenyje paskui pakelį nusekė popierinis laivelis padarytas iš didelio ir spalvoto kartono lapo…

Giliau įkvėpęs, užsikosėjau, nuo dūmų:

- O, štai kur tu esi? – pasigirdo keistai pažįstamas balsas man iš nugaros. Lėtai atsisukau…

Merginos namai buvo kiek atokiau nuo centro, mums sustojus šalia, aš bandžiau rasti tinkamą kategoriją jos gyvenamai vietai, juk dauguma gyvena arba name arba bute, tačiau dabar prieš mane buvo šių dalykų mišinys. Tai buvo trijų aukštų namas turintis savo kiemą, aptvertas, tačiau namas nepriklausė vienam asmeniui ar šeimai, gyveno trys ar net keturios šeimos, ir ne tiesiog padalintais butais, o namas buvo supjaustytas lyg suraikyta duona. Dabar aš buvau pakviestas apsilankyti vienoje iš namo kriaukšlių - kraštinėje dalyje, jaunajai mano kompanionei priklausė pietinė namo dalis, visi trys aukštai. Ką gi neverta kankintis dėl kategorijos, bent aš nesiruošiau to daryti, tebūnie „riekė”. Būdamas patenkintas savo sukurtu pavadinimu žengiau vidun. Nusimetęs batus nusekiau ją į virtuvę, ten jau buvo ruošiama arbata. Kai į mano klausimą, kaip galėčiau padėti gavau atsakymą, jog tiesiog mėgaučiausi, beliko tik prisėsti. Likęs vienas stebėjau aplinką, pasistengiau įsiminti, kur yra stalo įrankiai ar indai, taip galėsiu būti naudingesnis. Per langą gali pamatyti miesto panoramą, pats namas stovėjo ant kalvos. Kambaryje pamačiau kelis įrėmintus plakatus, turinys buvo lyg šešto ar septinto dešimtmečio filmų ar teatro iškabos. Tokios detalės man visada sukeldavo sąstingio laike pojūtį…
Šeimininkė grįžo nešina dviem dideliais puodeliais arbatos, manau bendra jų talpa buvo apie litrą. Retai galima sutikti žmogų, kuris mėgsta gerti arbatą, o ne mirkyti liežuvį puodelyje… Mergina paklausė manęs:
- Nori išgirsti šį bei tą?
- Mielai.
- Jau kelias dienas, na bent kol aš dirbu, - pasakodama ji prisėdo ir parodė man sėstis šalia. - Kasdien ateina vaikinas, ne, greičiau vyras užsisako kavos, du puodelius.
- Nemanau, jog tai jau labai keista?
- Čia dar neviskas, įdomiausia stebėti procesą, kaip jis ta kavą geria. - štai čia man buvo detaliai išdėstyta ta procedura, parodė servetėle ant kurios buvo užrašyta visa eiga. Atrodė ji taip.

Ritualinis planas:
1. Užėjęs visada nusiima skrybelę, tokia sena sena.
2. Kairį bata pavalo i kelnių klešnę.
3. Renkasi sedėti skaitykloje, ten kur tamsiau.
4. Užsisako du puodelius kavos, kuo stipresnės.
5. Tada valo vandenį nuo skrybelės, ji visada šlapia, net kai lauke nelyja.
6. Atnešus kavą, padėkoja ir iškart sumoka.
7. Tada užsirūko prisidėga cigaretę ir padeda ant puodelio viršaus.
8. Užsimerkęs jis geria kita puodelį.
9. Cigaretė susmilksta ir pelenai nukrenta i puodelį, o filtras ant lekštelės.
10. Neatsimerkdamas jis išgeria ir antra puodelį.

Na aš likau tikrai nustebęs, vien nuo minties apie tokį gėrima mane nupurtydavo. Tuo metu mergina atnešė užkandžius ir pasiūlė pažiūrėti filmą. Dėdama diską pasakė:
- Girdėjau tai vienas mėgstamiausiu tavo filmų. Vadinasi „Garsiau!”
- Na taip, manau tiek galėjai ir iš manęs sužinoti, tai jokia paslaptis - Švelniai erzinau ją.
- Žinau, bet manau sutiksi, kad - dabar ji netik buvo prie manęs, bet veidu priartėjo tiek, jog lūpomis galėjau jausti kaip kvepuoja, - neviską reikia sužinoti „tête-á-tête”, beje tai tau, - ji padavė filmo, kuris jau pradėjo suktis ekrane, plakatą įrėminta kaip ir jos namų detalės, - tikiuosi patiks tau.
- Patiks? Tai tiesiog puiku, - atsidėkodamas ją apkabinau, tuo pat metu pagalvojau sau, jog bent iš šio rėmo nieks nedings.

Žirklutės su trenksmu nukrito ant stalo, o aš susėmiau nukirptus nagus ir sumečiau į šiukšliadėžę. Tada nužvelgiau savo rankas, senai supratau, jog turiu beveik liguistą taisyklę, jog nagai turi būti trumpai kirpti, niekur nekliūnantys. Nušluosčiau stalą ir atsisėdęs pradėjau įnirtingai naikinti salotas, puikiausi pusryčiai ir tegu laikrodis bando man priminti, jog dabar jau beveik penkiolikta valanda. Kaip kartą pasakė mano mažoji sesuo, pusryčiai tai pirmas tą dieną valgomas valgis. O ne laiko ribomis nustatomas kriterijus. Po valgio nuvažiavau į darbą ir visų nuostabai pateikiau prašymą atleisti mane iš pareigu, viršininkas dar bandė kalbinti mane, aiškintis priežastis kodėl taip darau, aš jam tepaaiškinau, jog man dabar to labai reikia, ir negalėčiau gerai atlikti savo pareigų, jis su nusivylimu pasirašė mano prašymą, parašė man rekomendacinį laišką, dar pasakė, jog turėčiau atsisveikinti su kolektyvu, bei pridūrė, kad bet kada galiu grįžti čia. Aš padėkojau jam, maloniai atsisveikinau su, dabar jau, buvusiais kolegom ir palikau pastatą. Tik atsisėdus į mašiną mane apėmė lengvumo pojūtis. Pažvelgiau į savo rankas, lengvai spaudžiančias vairą ir nuvažiavau į barą. Norėjau pažiūrėti kaip sekasi naujajai darbuotojai.
Išlipau, nuspaudžiau pultelį, pasigirdo automobilio balsas džiaugsmingai pranešantis apie jo saugumą ir nėjau į vidų. Užėjęs pamačiau, jog šiandien Raudonplaukė vilkėjo džinsus, juodus moteriškus marškinius, ir avėjo sportbačiais, o plaukai buvo supinti smulkiomis kasytėmis. Darbo jai nebuvo daug, taigi ji pati skaitė knygą. Priėjęs pamačiau naujovę, ji buvo padariusi užrašą prie baro:
- Nepamirškit, didelis ir nuoširdus „Ačiū‟ yra didžiausia padėka. - perskaičiau priėjęs arčiau, o pažvelgęs į ją, pridūriau, - Dėkui, už puikiai atliekamą darbą.
Mergina pažvelgė į mane ir nusišypsojo, per kelias dienas ji puikiai pateisino mano pasitikėjimą, ir rodė didžiulį norą dirbti čia. O ir susibendravom mudu labai gerai. Kaskart pamačius Raudonplaukės šypseną ir akis mano nuotaika pagerėdavo, priežasties tam neieškojau, tiesiog mėgavausi tuo. Šiandien vakare mergina mane pakvietė į svečius, sakėsi norinti pažiūrėti filmą, pabendrauti su kuom nors nauju, bei pažinti mane ne darbo aplinkoje, nors niekad nemaniau, jog sėdėjimas ir gėrimas gali būti darbu…
Mudviem kalbantis ji staiga pažvelgė į mano rankas:
- Argi neskauda taip trumpai kirti nagus? - pasidomėjo.
- Ne, aš visada taip kerpu, kiek tik save pamenu, nes nemėgstu kai jie būna ilgesni, net ir truputi…
- Žinai, man labai patinka kaip tu rengiesi, ne patys rūbai, bet tai kaip juos derini… - Po šių žodžių aš likau kiek nustebintas:
- Ką būtent turi omeny - paklausiau aš.
- Na jie atrodo puikiai parinkti, subtiliai, ne, nežinau koks žodis tiktu čia, galbūt „изысканный‟, negaliu rasti tinkamo atitikmens, bet manau mintį supranti...
Mane tikrai stebino ši jos pastaba, ir kiek pats bebandžiau rasti atitikmenį lietuvių kalboje, bergždžiai. Po darbo mudu susėdome į mano automobilį, tačiau tada mėlynakė paprašė leisti jai vairuoti, nemačiau priežasčių neleisti ir sutikau. Važiuojant aš buvau atvėręs langą ir laikiau ranką taip, jog oro srautą jausčiau pilna plaštaka. Pradėjo lyti, ir vėl pasigirdo muzika tolumoje, dabar atrodė, jog aiškiai galiu girdėti mušamą būgną. Šis derinys, lietus ir būgnų garsai, pamažu varė mane į neviltį, kai staiga supratau, jog tas plaštaka juntamas oras suteikia jausmą, lyg kas tvirtai laikytų už rankos ragindamas nepasiduoti.

Langas, tie dešimt centimetrų stiklo dabar skyrė mane nuo lauko, o ten lijo lietus, stebėjau kaip jis tolumoje prasidėjo, ir pamažu virto stora siena, dabar temačiau tik pilką spalva. Jokiu miesto kontūrų, pastatų, tik pilka siena. Kartais atrodė, jog tas lietus - tai priemonė perduoti muzikai, nes tas barbenimas į langus kūrė kompozicijas, girdėti nesugebėjau, bet bandžiau pajausti.
Sėdėjau virtuvėje ant baro, kojas padėjęs ant kedės. Rankoje buvo arbata, tačiau negėriau, už lango tokie vandens kiekiai, kad dar tik šio arbatos puodelio betruko, ir būčiau paskendęs… Ryte skaičiau laišką nuo kambariokės, ilgas pasakojimas apie tai kaip jie leidžia laiką, ir krūva nuotraukų, šyptelėjau perskaitęs ir išjungiau kompiuterį. Jau dvi savaites buvau lyg siela be vietos, ramybės man nedavė arklio dingimas, tačiau paaiškėjo, jog buvo visai kitaip, nes rėmo viduje arklį mačiau tik aš…
Persipjovęs ranką ir pamatęs, kad paveikslo rėmas tuščias aš nepuoliau klausinėti Barmeno, kur jis dingo? Per trumpą laiką suvokiau, jog tenka viską matyti kitaip nei daugumai, todėl verčiau toliau stebėti kas vyks, ir manau, jog pasielgiau teisingai. Pirma nukreipdamas dėmėsi nuo visų savo problemų pasinėriau į renovaciją: pasirinkę dieną, kai būna mažiausiai lankytojų mudu uždarėm barą, perstumdėm stalus, ir kėdes. Atvežėm biliardo stalą, ir vieną kampą pavertėm scena, tačiau aš buvau linkęs padaryti dar kai ką. Baras turėjo salę, kuri po perpirkimo buvo nebenaudojamą, skirta ji buvo pietums pagal užsakymą, o prieš pat perpirkimą savininkas atsisakė šitos paslaugos, na o manęs netraukė tokia veikla. Patalpos buvo geros, stebėtinai gera garso izoliacija. Kartais sėdėdavau ten ir tiesiog skaitydavau. Taigi čia įrengiau mini biblioteką. Literatūrinis baras, taip šią mano mintį pavadino mano barmenas. Nupirkom lentynų ir atvežėm knygas iš mano namų, pradžiai tiks, o vėliau jei pavyks - plėsim.
Naujoje skaitykloje buvo atskiras praėjimas į virtuvę ir baras, todėl šalia gėrimų pastatėm tas lentynas ir sudėjom knygas, o į menių pridėjom knygų skiltį, todėl užsisakydami gėrimus ar maistą, klientai kartu galėjo paimti knyga skaitymui.
Praėjus dviem savaitėms mačiau, jog visos permainos buvo naudingos, suskambo telefonas:
- Įdėmiai. - atsiliepiau aš.
- Sveikas,- skambino Barmenas, - užlėk vakarop jei galėsi.
- Gerai, busiu po kelių valandų.
- Iki.
Telefoną numečiau ant lovos, o pats nuėjau praustis. Tada mašina, kelias, ir jau vietoje. Žmonių daug, o ir knygos matau nedulka. Prisėdau prie baro, pagalvojau, jog namo nenoriu, nakvosiu čia, todėl užsisakiau pilna taurę viskio. Barmenas priėjęs sako:
- Žiūrėk, - jis parodė ranka i mergina prie baro galo, juoda suknelė, įdegusios kojos, nors ir nežymiai. Tačiau labiausiai akį patraukė raudoni plaukai, nepanašu jog dažyti, jie rėmino švelnų veidą, kuriame puikavosi tamsiai mėlynos akys su, kaip aš vėliau pamačiau, violetiniais žiedais. - Mergina teiravosi apie savininką, ir permainas, bet kažkaip labai keistai, maniau nieko nesakyti, bet vėliau supratau, jog tau vertėtų ją pamatyti. Tai ką darom?
Susimąsčiau, šiaip, nebuvau linkęs labai parodyti, jog baras mano ir panašiai. Tačiau šį kartą surizikuosiu.
- Galim pakviesti ją čia ir aš paklausinėsiu ją, o tu pamatysi, ar nori bendrauti,- pasiūlė Barmenas, - ką manai?
- Gerai.
Pakviesta, ji mielai persėdo, tada supratau, jog šalia jos apima keistas jausmas. Žinojau tą jausmą, tik tada ilgą laiką ieškojau paaiškinimo jam, tikrai teko patirti, bet tada prisiminti niekaip nesisekė. Todėl toliau stebėjau ją, malonu buvo bare sutikti asmenį, kuris nepuolė manęs mokyti, ar bent nesukėlė pykinimo, suknelė tiesiog nuliejo jos kūną. Barmenas klausinėjo ko būtent jį norinti paklausti manęs, kitaip tariant lengvai tardė. Po kiek laiko jis pažiūrėjo į mane, ir tada jau aš įžengiau į pokalbį, atsiprašiau už savo elgiasi tikrinant ir pasakiau padėsiantis kaip galėsiantis. Kai pažvelgiau jos akis supratau kas tai per jausmas, kuri jaučiau būdamas šalia. Yra nekarta tekę matyti tuos didžiulius elektros stulpus kuriais nutiesta daugybė laidų, jie tiesiami atokiau nuo žmonių, ir skleidžia keistą garsą, tačiau įdomiausia yra kaip tie stulpai stovi. Gali matyti tiesią jų liniją einančia per pievą, ir kai pamatai mišką atrodo jog jiems tai kelio pabaiga, bet jie ir toliau skverbiasi per ta mišką, todėl aš visad jutau pagarbą tam veržlumui. Būtent tokį patį veržlumą jutau nuo merginos šalia manęs. Ir mane tai stebino. Mudu išgėrėm už pažintį, aš viskio, raudonplaukė apelsinų sulčių. Tada mergina prabilo:
- Ačiū, kad sutikote susitikti gyvai, mane labai patraukė šį vietą, malonus aptarnavimas, gera muzika, o šios naujos permainos tiesiog puikios, manau turiu jums padėkoti už rūpinimąsi klientais. - Aš likau be žado, tačiau ji tęsė toliau. - Jei yra galimybė norėčiau gauti darbą čia, alga nėra taip svarbu, tik pageidaučiau aptarnauti…kaip čia taikliau pavadinus? - ji susimąstė, - ..skaityklos, taip, skaityklos dalį. Tačiau nebūtina atsakyti dabar pat.
- Aš norėčiau pamąstyti apie tai, ir kodėl jums taip norisi čia dirbti? - smalsumas dabar mane kaustė, lyg mažą vaiką, todėl nekantriai laukiau veržliosios merginos atsakymo, o ji, atrodo, ieškojo atsakymo į mano klausimą.
- Tai pirma vieta sujungusi bara ir biblioteką, tai mane pakerėjo, ir.. - ji pasilenkė prie manęs ir sušnibždėjo, - norėčiau pamatyti kaip arklys grįš į paveikslą…

Nors sapnai apie kapitoną ir buvo nevienąnaktis dalykas, tačiau mano gyvenimas juk tesėsi. Kambariokė pradėjo kiek labiau tolti nuo manęs, bet tai rodė, kad jos gyvenimas pradėjo tikrai taisytis. Nors as nuo pat pirmos nakties nežinojau, kokios bėdos ją slegia. Ji nesakė, manau netodėl, kad nepasitikėjo, bet todėl kad pati nelabai žinojo… O praėjus savaitei nuo mano pirmos nakties mušio lauke, Kambariokė išvyko su tėvais atostogauti. Aš atsisakiau, sumykdamas kažką kvailo apie kalnus reikalų darbe, meluoti nenorėjau, bet man reikėjo tvarkytis savo problemas, o pasakoti kitiems nelabai galėjau. Padėjau susidėti daiktus, parduotuvėje nupirkom reikiamų kelionės atributų – taip Kambariokė vadino pakelį guminių meškiukų. Ilgai nesavarstęs toki patį poką nusipirkau ir sau, vakarienės neatstos, bet geriau nei saldainiai, nors mano stomotologė ir nesutiktų su manimi.

Vidurdienį nuvežiau keliauninkę į oro uostą, ten jos jau laukė tėvai. Persimetėm keliais žodžiais, tada aš atsisveikinau ir grįžau į automobilį. Tik tada, rankos vėl spaudė vairą, aš pasijutau geriau, keistai palengvėjo. Sustojau prie baro, nusprendžiau, jog šiandien man daugiau vairuoti neteks, ar bent padarysiu viską, kad teisiškai to daryti negalėčiau. Mano automobilis derėjo prie atliekų konteinerių kieme, nors ir buvo tvarkingas. Nusprendžiau į tai per daug nesigilinti, tik truktelėjau pečiais ir nuėjau į vidų.

Šian man nelabai rūpėjo klientai, o pravėręs duris supratau, jog tai nekels bėdų – žmonių nebuvo. Barmenas kažką braižė lape, pamatęs mane nusišypsojo ir pastatęs stiklą pripildė ledu ir viskiu. Vienas iš puikiausių bruožų, o jų mano puikusis draugas turėjo nemažai, buvo tas, jog sugebėjo puikiai suprasti. Aš atsisėdau prie baro, numečiau raktus, kurie greit dingo barmeno kišenėje – jis suprato, kad namo pats aš tikrai negrįšiu, ačiū jam. Nors jis ir buvo megėjas išgerti, tačiau darbe to nedarė, niekad nesupratau, ar jis taip bijojo netekti darbo ar tiesiog manė, jog taip nedera, tačiau gerbiau jo pasirinkimą. Paklausiau:

- Ką čia braižai?

- Šiaip, šiokia tokia minties dėl baro. - Jis pradėjo glamžyti popierėlį, bet liepiau parodyti. Varčiau tą jo schema, bet nieko nesupratau, galop pasidaviau ir paprašiau paduoti dubenėlį, į kurį išberiau guminukus, laikas pietaut.

- Sumastei kažką naujo?- kasdamas galvą vynuogių skonio meškiną paklausiau.

- Barui laikas atsinaujinti, nemanai, jog kažko stinga?

- Nagi, sakyk ką jau pats sumastei?

- Na, - jis pradėjo man aiškinti savąją schemą, o aš jau maniau, jog tai lyg žemėlapis lobiui rasti. – manau šias kėdes ir staliukus mes galim pašalinti, ar bent praretinti. Jos mažiausiai naudojamos, galima įrengti mažą sceną gyvai muzikai atlikti ir pastatyt kelis biliardo stalus. Na ką manai?- balsas buvo kupinas entuziazmo ir dabar jis lyg vaikas laukė atsakymo.

- Man patinka, - mintis pertvarkyti barą padėjo man atitrūkti nuo mano haliucinaciškųjų nesamonių. Tačiau mano draugas spragtėlėjo pirštais ir tarė:

- Puiku, tik kiek aš dar lauksiu, kol pradėsi pasakoti, kas tave slegia, ar taip ir vaidinsim kvailėlius? – Pradėjau juoktis, kad ir kas bebūtų, kad ir kaip bevaidinčiau, jis visada permato mane. Norėjau papasakoti, jog man šiek tiek neramu dėl kambariokės, bet tuo metu stiklas lyg sprogo mano rankoje ir šukės supjaustė mano ranką.

Paėmęs servetėlę valiau žaiždą, tada pamačiau jog kraujo dėmė man primena bananą. Ir tada pasiūlau Barmenui:

- Padarom užrašų ant servetėlių, na pagal užsakymą?

- Kokių būtent?

- Manau sąmojingų, kaip pavyzdžiui… a pameni tokį, „Kad ir kokio dydžio bebūtų bananas, jo žievė už jį didesnė“?

- Žinai puiki mintis, galiu dar pamąstyt tokiu?

- Žinoma. – aš supratau, jog mano mintis padėjo jam tęsti baro tobulinimą, o aš surinkęs šukes žiurėjau į servetėlę su bananine kraujo dėme. Pakėlęs akis nužvelgiau barą, tikrai pasikeitimas bus į naudą, keli nauji paveikslai irgi nepakenktų. Pakabintume šalia portreto… tačiau arklys buvo dingęs iš savojo paveikslo.

    Vienas ramus lietingas niekuo neišsiskiriantis rugsėjo vakaras po kelerių metų sukėlė panašų jausmą, nors aplinkybės ir žmonės skyrėsi. Kai man sukako trisdešimt dveji, avarijoj žuvo mano bendradarbis su žmona, o jų sūnus pradėjo gyventi su manim, toks buvo mano pažadas, o ir vaikinas mane mėgo ir į vaikų namus nenorėjo, o kai jam buvo septyniolika jis kartą manęs paklausė:
- Tėve, - tas kreipinys pirmus kelis metus mane priversdavo jaustis keistai, - kas privertė tave pažadėti manimi rūpintis jei mano biologiniams tėvams kas nutiktų?
- Aš gerbiau tavo tėvus, jie buvo darbštus ir rūpestingi žmones, tėvas buvo puikus kolega ir draugas, manau jis manęs prašė tapti krikšto tėvo, nes jam patiko mano požiūris į auklėjimą.
- Kas būtent?
- Na, - aš atsitraukiau nuo kompiuterio, buvo laikas padaryti pertrauką, - aš manau, jog svarbiausia tėvo pareiga yra vaiką užauginti taip, jog šis taptų geresniu žmogumi, nei buvo patys tėvai, tai skatina tobulėjimą.
    Tai buvo tik dalis tiesos, krikštatėvių tapti sutikau dar tą patį vakarą, kai manęs paprašė, bet pažada duoti paskatino visai kiti įvykiai. Manau, prasidėjo viskas nuo tos knygos, kurią gavau tą patį vakarą. Dabar tegaliu tik spėlioti, ar tokia ir buvo dovanos esmė, ar tai tik mano pasąmonės triukas…
    Kai pradėjau skaityti knygą, nemaniau jog taip įtrauks, pasirodo kolega žinojo ką man dovanoti, perskaičiau kelis skyrius, siužetas nėra toks jau svarbus, padėjau knygą ant stalo, išsivaliau dantis, kritau į lovą, dar maniau, jog tęsiu skaitymą, tačiau miegas visgi nugalėjo. Tai turbūt vienintelis sapnas, kurį taip detaliai pamenu.
    Guliu lovoje, moteriškas balsas pašaukia pusryčiauti, tačiau vos pakilęs iš lovos nustebau, veidrodyje veidas kažkuo svetimas buvo, tačiau nekreipęs dėmesio nueinu į virtuvę, žmona, mano žmona, aš tiesiog žinojau, jog ji mano žmona, pliko arbatą. Vėliau ji iškeliavo į darbą, aš ėmiausi lyginti, skalbti, ir laistyti gėles. Laikrodis rodo 12:56, manau pats laikas į parduotuvę, kad nepataikyčiau ant pirkėjų bangos, kęsti bobučių grūstį bei keiksmus man nelabai norėjosi. Baigiau pradėtą lyginimo partiją, persirengiau ir išsmukau laukan, kieme manęs jau lauke senutė „Subaru“. Važiuodamas panorau užeiti į turgų, mėgau pirkti ten žuvį, o jau ir buvo laikas kai galėjai gauti geresnių daržovių. O štai parduotuvėje jau buvo banga migruojančių, tai tipas žmonių, kurie kasdien kartoja tą pačią rutiną, net jei to nereikia, važiuoja į miestą, tada į parduotuves ir namo, ir taip kasdien, tačiau jiems reikia į centrą, nei jiems stinga maisto, tai tiesiog tokia veikla.
    Taigi, parduotuvėje, išsirinkau padažus, duoną, tada atėjo eilė konservams…
- … Kapitone, kapitone, - aš nesuvokiau, kur esu, koks dar kapitonas, tada apsidairiau, aš apkase, su uniforma, rangas skelbė, jog esu kapitonas, bet aš dar ką tik rinkausi konservus… Tačiau mane nutraukia netoliese sprogęs sviedinys.
- Kapitone! Ar jus sveikas?
- Taip, man viskas gerai. - Panikavimas man tikrai nepadėtų išsiaiškinti, kas vykstą, todėl atsistojau ir nusipurčiau uniformą.
- ..kkk..kapitone, pulkas atvyko. - Jaunuolis lyg styga įsitempė, ir atidavė pagarbą, tačiau kai pažvelgiau jam į akis, pamačiau, jog jis manęs bijo labiau nei lekiančių sviedinių. Vėl artimas pataikymas, riksmai, komandų dalybos rikiuotei. Aš leidau jaunuoliui eiti, liepiau pulką skirtį į G6 ir F9 sekcijas, komandos gimė man net nepagalvojus kas ir kaip. Tada aš susmukau apkase, visi jie manęs bijo, ir aš žinau kodėl. Kapitonas, dabartinis aš, nušaudavo ar papjaudavo bet ką, kas tik jam neįtikdavo, ir nors tai buvo netoleruoti, net tribunolas nedrįso tam priešintis, nes dar nebuvo pralaimėtos kovos, o ir nuostoliai buvo minimalistiniai.
    Mūšį laimėjau, tiksliau laimėjo mano žinios, tada grįžus trumpa ataskaita ir pokylis. Aš stebėjau žmones, aš žinojau jų vardus, laipsnį ar socialinį sluoksnį, tačiau viduje aš jų visų nekenčiau, nekentė „Kapitonas“, tikroji mano sąmonė ilgėjosi žmonos, namų, žinojau, jog reikia grįžti namo, ir nujaučiau jog gali būti per vėlu. O taip ir bus…

War

    Vanduo lėtai bangavo, aš alkūnėmis atsirėmęs į turėklą stebėjau bangas, jos man priminė mažą padarėlį, jau labai senai nebuvau grįžęs į gimtąjį miestą, čia buvo jauku, nors ir buvo uostamiestis, bet ramuma dvelkė.
    Visą dieną atvykęs vaikščiojau po senamiestį, lyg turistas, man tai patiko, vėsus oras, apranga, suteikianti man verslininko išvaizdą. Na anksti ryte dar tebebuvau verslininkas, teko sutvarkyti kelis menkniekius darbo reikalais. Bet likęs laikas buvo mano, todėl iki pietų ramiai sau stebėjau miestą, vyko tai keliais etapais, pirmą, tarnybinį automobilį palikau aikštelėj, o jame ir paltą, ir traukinių stoties kieme su pakeliu saldainių, savo mėgstamų, ramiai prasėdėjau apie tris valandas. Linksmas stebėjimas. Antra stebėjimo dalis vyko kavinukėje, nes pradėjo lyti, todėl čiupęs savo pakelį vyšninukų nubėgau į artimiausią sausą vietą.
    Atsisėdau prie lango, valgyt jau buvo pats laikas, todėl kai padavėja priėjo ir paklausė ko norėčiau, aš jai išdėsčiau jog man tiks dienos pietus, puodelis žalios arbatos ir taurė viskio, vairuoti teks man tačiau nujaučiau jog išsiblaivyti tikrai spėsiu, mergina užsirašė užsakymą, paėmė menių, kurio net neatsiverčiau, ir grįžo prie baro. Pasirodė, jog mano apranga ir užsakymas jai labai kirtosi, tačiau tokias iliuzijas ji susikūrė pati, pamaniau. Pietums buvo lašišos sriuba ir skorpionžuvė, man tai tiko ir puikiai užpildė alkį, arbata dingo dar iki patiekalų, liko tik viskis, su juo buvo mažas nuotykis. Aš norėjau įsidėti saldainį į burną, tačiau šis pliumptelėjo į stiklą, pamaniau, jog ištrauksiu, bet tada palikau jį, buvo įdomu koks skonis bus.
    Suskambo telefonas:
- Klausau.
- Sveikas brolau. - skambino vyresnioji sesuo, nustebau nes nepranešiau, jog atvykstu į miestą, o ji čia gyveno.
- Labas, kaip tu, kaip man sūnėnas?
- Puikiai puikiai, aš tau turiu dovana praėjusio gimtadienio proga. Kur man ją siųsti?
- Na jei turi laiko galim šian susitikti, aš mieste, ir tu man ją perduotum?
- O puiku, - balsas skambėjo nustebusiai, - gal vakare prie tilto?
- Laukiu. 
    Susimokėjau už maistą, visą šį laiką padavėja vangiai vartė žurnalą, atrodė, lyg paskendusi mintyse, tačiau man pravėrus duris išeitį pasakė:
- Gero susitikimo. - dabar aš likau nustebęs, tačiau tik atsakomai linktelėjau.
    Laiko dar buvo į valias, ilgai nemąstęs nuėjau į kino filmą, maža porcija spragėsių ir mineralinio man puikiai palaikė kompanija. Filmas neblizgėjo, eilinė komedija, bet laikui prastumti tiko. Tada atėjo laikas susitikimui.
    Man bestovint atsirėmus pajutau baksnojimą į nugarą, atsisukau, Vyresnėlė pasiūlė pasivaikščioti, kalbėjom apie senus laikus, apie dabartį, aš apie ligą ir kitus įvykius tylėjau, tada ji sulaukė skambučio, reikėjo grįžti pas sūnų, įteikė dovaną ir nuskubėjo. Išvyniojęs radau rankinį laikrodį. Firminis, sunkus ir šaltas, tačiau mane labiausiai patraukė jo aprašymas ant dėžutės, „Titaninis korpusas, nedūžta ir atsparus vandeniui.“. Įdomu, kaip gamintojas patikrina atsparumą smūgiams ir vandeniui, ar palieka tai pirkėjui, neva dabar aš turiu įmesti laikrodį į vandenį ar trenkti į sieną.

Lighten Up

    Kurį laiką gyvenimas buvo virtęs bespalviu, kai pradėjo gėrėti, daktaras liepė nešioti tamsinančius lęšius, skaitymas ir buvo apribotas, tačiau bent galėjau grįžti į darbą. Lęšiai buvo įdomus, ir šiek tiek vargino, tačiau nešioti neteko ilgai.
    Kambariokė buvo išvykus aplankyti tėvų, todėl jai net neteko pamatyti manęs su lęšiais, už tai ji mane keiksnojo, sakė jog galėjau bent nuotrauką padaryt. Man net nerūpėjo daryti tokią nuotrauką, niekad nemėgau nei fotoaparatų, nei veidrodžių. Pradėjus gyti, gerai jaučiausi tik naktimis, nes per ligos laiką pripratau nematyti nieko, ir adaptuotis prie matymo buvo sunkiau nei prie tamsos. Kai mano globėja išvyko, aš tikėjausi iškarto grįžti į darbą, tačiau kolega paaiškino jog nebuvo tam reikalo, buvo toks metu laikas, kai mūsų darbo paklausa buvo maža ir darbo vienam asmeniui tebuvo kruopos. Tą vakarą gėrėm bare, kuri laiką mąstau, jog reikia mesti gerti, jis papasakojo, kaip vangiai vyksta darbas ir tai, jog jam teko kelias dienas dirbti be kondicionieriaus, jog žmona laukiasi vaiko. Tai išgirdęs aš:
- Sveikinu, juk seniai laukiat pagausėjimo?
- Na…taip. Tik aš vis dar negaliu patikėti, aš - tėvas.
- Pats laikas juk. - Mano šypsena jį pralinksmino, jis buvo kiek drovokas ir neryžtingas tokiose situacijose.
- Taip, pats laikas, tik mudu, aš ir žmona norim paprašyt tavęs tapti krikšto tėvu. Ar sutinki? - Aš vos nepaspringau, niekad nemėgau tų religinių apeigų, ir jis tai žinojo, todėl pamatęs mano reakciją pridūrė:
- Vis dar pamenu tavo požiūrį į visas tas apeigas, tačiau mes pagalvojom, jog krikšto tėvu turi būti žmogus, galėsiantis pamokyti vaiką to, ko tėvai negali ir kuris, jei mums kas nutiktų, užaugintų vaiką geru žmogumi.
- O kaip seneliai ar kiti giminės? - mane nuoširdžiai stebino jų pasirinkimas.
- Niekad tau nesakiau, nebuvo progos, bet mes abu našlaičiai, todėl jei tapsi krikšto tėvu ir jei mums kas nutiks, globos teises perduosim tau. Nebūtina atsakyti dabar, bet pamąstyk.
- Žinok mano atsakymas nesikeis.
     Aš sutikau, jis man kaip padėką įteikė knygą,  rašytojas man buvo neskaitytas, tačiau girdėtas. Paryčiais aš iškviečiau taksi ir parvežiau partnerį namo, jis jau miegojo. Jo žmona atsiprašinėjo ir dėkojo, jog padėjau. Tada bandė paimti vyrą ir užnešti į liftą, bet aš neleidau, pamaniau, jog nėščiai negalima sunkiai tampyti. Taip ji visa paraudusi stovėjo šalia, vėliau stebėjo, kaip nešu vyrą į jų būtą. Prieš atsisveikinant norėjau ją kiek pralinksminti, todėl pasakiau, jog būsiu krikšto tėvas. Beje gimė jiems sūnus, tikrai geras vaikinas, savo tėvus jis lenkė, bet  nebuvo arogantiškas, nors ir žinojo savo vertę, mudu labai gerai sutarėm.
     Aš ramiai liftu leidausi žemyn, akys buvo pavargusios, maudė kairį voką, užsimerkiau, tačiau tai tik stiprino skausmą, tada liftas netikėtai sustojo, užstrigau, o skausmas augo. Vaizdas pradėjo lietis ir įgauti keistas formas, lyg vartytum kaleidoskopą, užsimerkiau, vėliau ryškėjo formos, miškai, upės, kriokliai. Daktaras buvo perspėjąs, jog taip gali būti, pavadino tai „skausmo sukeltomis haliucinacijomis“, bet kai liftas vėl pajudėjo man pradėjo lengvėti, atsimerkiau, tada man toptelėjo, jog mano skausmai dabar turi spalvas, o akių skausmas buvo mėlynas.

Blue
    

    Tamsoje namai tapo kitokie, ne, ne svetimi ar nepažįstamas, priešingai, tada pajutau, jog namai yra mano. Tačiau daktaras liepė atitrūkti nuo rutinos, aišku darbas nekėlė problemų, juk nebuvau pajėgus jo dirbti, grįžti į pajūrį nesinorėjo irgi. Kambariokė pradėjo manimi rūpintis, nors aš teleidau jai gaminti ir skalbti, tik to negalėjau dabar pats atlikti. Ji ir toliau miegojo su manimi vienoje lovoje, sakė, kad dabar jau tikrai nepaliks manęs vieno miegot. Tokia situacija mane žlugdė, jaučiausi, lyg įpareigojęs ją tai daryti, viena vakarą, kai gulėjom kartu, paklausiau:
- Ar nepavargai manimi rūpintis? - Ji pasisuko į mane, ir nutaisė kritišką žvilgsnį, aš, aišku, negalėjau jo matyti bet jaučiau. Tada ji apkabino mano kaklą: 
- O ar aš galiu pavargti, po visko kas buvo, to kaip man padėjai, tai mažiausia ką galiu padaryti, ir nemanyk, jog tai darau vedama pareigos jausmo ar todėl, kad jausčiausi kalta ar skolinga, nes taip nėra. O dabar miegok. - Ji prisiglaudė arčiau.
    Po trijų ar penkių minučių ji jau miegojo, lėtai kvėpuodama man į kaklą, tačiau aš tebegulėjau, nepamenu ar atsimerkęs ar ne, nors tai nekeitė visiškai nieko, tačiau galvoje siautėjo mintys, žinojau kad negalėsiu taip ilgai gyventi, reikia išsiaiškinti, kas ir ko siekia, ne todėl, kad man rūpi filosofiniai atsakimai, tiesiog tai griauna mano pasaulį. Manau ateis diena, kai Kambariokei teks pasirinkti savo kelią, o gal ji jau pasirinko, tik to nematau. Čia mano mintys ir nutrūko, užmigau.
    Sėdėti namie man nusibodo, todėl daug vaikščiojom, o vakarais klausydavom muzikos bare. Repertuaras buvo geras, ar bent toks atrodė, o svarbiausia, jog mano globėja galėjo atsipalaiduoti, dažnai kompanija papildydavo ir Mokytojų duetas.taip palengva slinko laikas, mano būklė labai nesikeitė, nors kartais ir jaučiau pagerėjimą. Džiaugiausi, jog neteko atsisakyti knygų, kai kurias klausiau įrašytas garsiniame formate, tačiau dirbdamas išmokau skaityti brailio raštą, tai dabar buvo labai naudinga.
    Kartą paskambino mano tėvai, pranešė, jog išvyksta ir paprašė prižiūrėti namus, aš paaiškinau savo situaciją ir tai, jog atvykęs bučiau nevienas, tačiau jie sutiko. Sutariau, kad raktus jie paliks bare, neva buvau užimtas labai, tačiau tiesiog nenorėjau, kad tėvas pamatytų mane tokioj būklėj, tai jam tik pakenktų. Prieš atidarymą, barmenas mudu nuvežė iki namų, jis žinojo kelią, nes dar mokyklos laikais yra vežęs mane namo.
    Namų kvapas liko tas pats, daugelis daiktų irgi, senokai čia nesilankiau. Prisiminiau, kaip teko padėt remontuojant, kaip su draugais žiūrėdavom filmus. Paprašiau sergėtojos, kad nueitume iki kalno, tai buvo kalva miške, ant jos medžiai augo puslankiu, ten dažnai stebėdavau debesis ar tiesiog miegojau. Tą vakarą gėrėm arbatą, sėdėjom pavėsinėje, nors tiek laiko čia nebuvau, tačiau galėjau vaikščioti ir aklas, per daugybe metų viską įsiminiau. Pamažu temo, jaučiau kaip vėso oras. Kambariokę nukratė šiurpas, todėl daviau savo megztinį. Vienu užsivertimu išgėriau likusią arbatą, ir tada užuodžiau, kaip oras prisipildo drėgmės, tolumoje kalvos styrojo rūke, lyg salos jūroje, suprantama to negalėjau matyti, tačiau taip visada buvo. Per mišką, į vakarus, ataidėjo vos girdimas traukinio garsas, o po dešimties ar dvylikos minučių pajutau dervos kvapą. Aš atsisėdau ant terasos krašto, įdomu ar dabar pamatęs veidrodinę žvaigždę vėl patirčiau griūti, bet gal jei sėdėčiau traukiny jis pralenktų griūtį…